Seneliui buvo toliaregystė ir jis, žiūrėdamas į tolius, ranka prisidengdavo akis. Mes gerai su juo sutarėme ir jis daugpasakodavo apie istoriją, kurią jis prisiminė ir mėgo pagražinti. Toliaregystė jam padovanojo impresionistinį iš kontūrų išsiliejusį vaizdą, kuris niekada nebuvo tikras ir pastovus, kurį jam visada reikėdavo išsigalvoti. Lęšiai internetu seneliui kartą buvo padovanoti per gimtadienį, nes visi jauni ir prastai matantys žmonės tokius naudoja. Senelis tada labai padėkojo, bet, mano žiniomis, taip niekada tų lęšių ir nepanaudojo. Paskutinis mūsų pokalbis buvo apie jo akinius, aš kaip tik viską rašiausi į diktofoną, o paskui tekstą transkribavau.
Seneli, kiek tu turi akinių?
Aš turiu, vakeli, tiek akinių, kiek jų reikia turėti save gerbiančiam diedukui. Du prie stalo, du po stalu, du kišeniuje, vienus ant nosies ir dar penkis, kuriuos pasiimu visur, kur einu. Nes tokie užuomaršos diedukai palieka akinius visur, kur tik eina. Ačkarikas žino, kad reikia turėti atsarginius akinius, kaip kad turi turėti atsarginę padangą vairuotojas. Todėl ir aš turiu akinius, kad galėčiau turėti ir vaizdą, kurį noriu matyti.
Daug turi akinių, o kurie tavo mėgstamiausi?
Žinai, gal dėl man tie tavo kontaktiniai lęšiai ir netiko, kad jie visi vienodi. O štai akiniai gali būti mėgstamiausi. Gal tuo ta toliaregystė ir įdomi, kad gauni papildomą aksesuarą – gražius akinius. Mano mėgstamiausi štai šitie, su raginiais rėmeliais. Aš juos radau traukinyje, kai važiavau iš Maskvos. Buvo žiema, ir vienoje kupė spaudėmės keturiese. Susirinko nebloga kompanija: moteris raudona suknele, knygomis apsikrovęs profesorius ir smulkus berniūkštis, kaip iš akies trauktas kišenvagis. Aš galvojau, kad privalau neužmigti, kad ir kokia ilga kelionė. Nes tikrai pavogs mano rublius. Bet galiausiai miegas mane nugalėjo ir aš užsnūdau. Kai pabudau, nieko aplink nebuvo, man iki namų dar reikėjo važiuoti apie valandą. O kupė buvo tuščia, visi keleiviai išlipo anksčiau. Tik pastebėjau ant palangės prie langelio gražius raginius akinius. Nemačiau jų prieš tai, nežinau, kieno jie. Bet visada noriu manyti, kad tai to garbaus profesoriaus akiniai. Kai juos užsidedu, kai nosį pasibalnoju, tai ir pats jaučiuosi protingas kaip profesorius, nors esu baigęs tik keturis skyrius.
Ar pažadi pabandyti lęšius?
Pažadu, vaikeli, vieną dieną, kai būsiu gražus ir jaunas, tada būtinai pabandysiu.s